Kartais mes patys to nesuprasdami, nešiojamės širdy kažką, kas vieną dieną ima ir išsiveržia į dienos šviesą. Aš nuo pat vaikystės mėgdavau vartyti nuotraukų albumus...galėdavau vartyti pirmyn ir atgal begalę laiko... Lig šiol dėkoju savo tėčiui, kad praturtino mano vaikystės prisiminimus nuostabiomis nuotraukomis, momentais, kurie grąžina ten, kur fiziškai niekada jau grįžti nebegalėsiu. Matyt tas meilės fotografijai genas teka ir mano kraujyje, nes kuomet paimu foto kamerą į rankas, pamirštu viską aplinkui, palieku visas pašalines mintis nuošalyje ir "gyvenu" fotografija. Išgyvenu kiekvieną mygtuko paspaudimą, kiekvieną "pagautą" akimirką.
Dabar, kai pati turiu tris dukrytes, suprantu koks neįkainojamas turtas yra ir bus turėti įamžintas svarbiausias ir gražiausias gyvenimo akimirkas. Branginu kiekvieną kadrą, saugau kaip deimantus, ir jei paklaustumėt manęs, ką pirmiausia neščiau iš namų kilus gaisrui - tai net neabejodama atsakyčiau - NUOTRAUKAS!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą